išsikuštėjimas

2 išsikuštė́jimas sm. (1) → 3 iškuštėti 4 (refl.). | prk.: Jie kalba tol, kol kas sverdančio nuo išsikuštėjimo (išsisėmimo) oratoriaus varu nenutraukia ar nenuvaro nuo sakyklos Vaižg. \ kuštėjimas; išsikuštėjimas